Knyga, kuri ne tik pasakoja, bet ir aiškina Senąjį Egiptą
Yra knygų, kurios tiesiog perpasakoja Senovės Egipto istoriją, ir yra tokių, kurios mėgina ją paaiškinti. „Faraón“ priklauso būtent pastarajai grupei. Tai ne kūrinys, skirtas kartoti klišes apie piramides ar mumijas, o bandymas išardyti išankstines nuostatas ir iš naujo sudėlioti, dalelė po dalelės, nematomą architektūrą, tūkstantmečius laikiusią vieną tvirčiausių institucijų istorijoje.
Istorikų Cristinos Durán ir Davido Barreras parašytoje, leidyklos „Pinolia“ išleistoje knygoje skaitytojas neras sausos vardų ir datų sekos. Čia siūloma kelionė į pačias valdžios šaknis. Knyga kelia ambicingesnį tikslą: suprasti, kaip gentinė vado valdžia palaipsniui virto sakraline monarchija, gebėjusia pristatyti savo autoritetą kaip neišvengiamą, kosminį ir amžiną. Tai pagrindinė ašis, jungianti visas knygos dalis. Svarbu ne tik tai, kas valdė Egiptą, bet ir kodėl toks valdymo modelis išsilaikė beveik tris tūkstančius metų, neprarasdamas esminio teisėtumo.
Knygoje faraono valdžia analizuojama plačiu kampu, jungiant archeologiją, religijotyra, politinę antropologiją ir meno istoriją. Kiekvienas simbolis, kiekvienas ritualinis gestas, kiekvienas į kapą padėtas daiktas įgauna prasmę nuoseklioje sistemoje. Faraonas čia ne vienišas veikėjas, o ilgo kultūrinio proceso rezultatas, prasidėjęs gerokai anksčiau nei I dinastija. Būtent ši ilgojo laikotarpio perspektyva ir daro knygą ypač intriguojančia.
Kūrinį išskiria ir gebėjimas sudėtingus klausimus paversti suprantamais pasakojimais jų nesupaprastinant. Skaitytojas „įvedamas“ į istoriografinius ginčus, valstybės formavimosi procesus, klimato pokyčius, pakeitusius Nilo regiono gyventojų žemėlapį, tačiau visa tai perteikiama sklandžiu, aiškiu pasakojimu, neprarandančiu mokslo populiarinimo ritmo. Tai nėra įprastas akademinis vadovėlis, bet ir ne paviršutiniška knyga. Greičiau brandi sintezė, kurioje derinama gelmė ir aiškumas.
Mitas ir istorija kaip politinio mechanizmo dalys
Labai įdomus ir būdas, kuriuo knygoje susipina mitas ir istorija. Pasakojimai apie Ozyrį, Horą ar Maat čia nepateikiami kaip egzotiškos legendos, o kaip esminės politinio mechanizmo dalys. Religija neatrodo kaip dekoratyvinis valdžios priedas – ji rodoma kaip jos stuburas.
Tokiu žvilgsniu skaitytojui paaiškėja, kodėl faraonas nebuvo tik žemiškas valdovas. Jis veikė kaip būtinas tarpininkas tarp žmonių tvarkos ir kosminės tvarkos. Būtent religinė simbolika leido valdžiai atrodyti natūraliai, tvarką palaikančiai, o ne atsitiktinei ar vien jėga paremtai.
Simboliai, kurie gimė prieš „klasikinį“ Egiptą
Knyga nesiekia stebinti efektingais vaizdiniais, bet įtikina nuoseklumu. Skaitytojui pamažu atsiveria, kad elementai, kuriuos vėliau siejame su klasikiniu Egiptu – karūna, maza, nugalėtojo karaliaus ikonografija – neatsirado staiga. Jie formavosi lėtai, kauptis pradėjo kolektyvinėje vaizduotėje dar prieš dinastinį laikotarpį. Nieko nebuvo improvizuota; viskas atitiko tam tikrą istorinę logiką.
Būtent ši logika ir ima ryškėti pirmame skyriuje, kuriame karališkosios institucijos ištakos perkeliamos į laiką, kai dar nebuvo faraonų, bet jau egzistavo sąlygos, leidusios jiems atsirasti.
Karališkoji institucija ir valdžios simboliai
Vėlyvajame paleolite dabartinė Sacharos dykuma buvo plati savana. Klimatui griežtėjant, apie 10 000 m. pr. Kr., žmonių grupės ėmė trauktis prie Nilo. Jos ieškojo tarsi milžiniško oazės tipo slėnio, kurio pakraščius supo vis sausesnė aplinka, artėjanti prie to, ką matome šiandien.
Neolite atsiranda pusiau klajokliai, kurie ima kaupti maisto perteklių, gaunamą iš derlingo regiono dumblo. Maistas buvo protingai sandėliuojamas ir saugomas, pasinaudojant labai žema santykine oro drėgme. Taip Nilo slėnio ir deltos gyventojų skaičius didėjo, o žmonės pamažu sėslėjo, nors dar negalima kalbėti apie visiškai susiformavusią žemdirbystę. Biotopas aplink didžiąją upę buvo toks turtingas, kad gyventojai neturėjo skubos sistemingai arti ir sėti, kad galėtų gerai maitintis.
Didelę jų mitybos dalį sudarė žuvis ir medžioklės laimikis, suteikęs baltymų ir riebalų, taip pat laukinių augalų derlius. Vis dėlto laikui bėgant ėmė formuotis ekonomika, paremta sukauptų javų grūdų atsargomis. Grūdai tapo Nilo šalies mitybos pagrindu, o nuo to momento gyventojų skaičius pradėjo augti eksponentiškai.
Klimato pokytis ir pirmieji sėslūs kaimai
Kad būtų pasiektas šis lygmuo, apie VI tūkst. pr. Kr. turėjo įvykti dar vienas klimato pasikeitimas. Būtent tada atsiranda pirmieji sėslūs kaimai. Seniausias, ko gero, buvo Merimde Nilo deltoje. Šis archeologinis objektas jau rodo duobinius kapus, kuriuose mirusieji guldyti vaisiaus poza.
Merimde gyventojai, sprendžiant iš radinių, dar neturėjo aiškios darbo pasidalijimo sistemos, juolab socialinių klasių. Kapai, nors jau su paprastomis aukomis mirusiesiems (tai rodo tikėjimą pomirtiniu gyvenimu), nerodo ekonominių skirtumų tarp asmenų. Inventorius visur skurdus ir panašus.
Kūnus išdžiovindavo karštas dykumos smėlis, todėl jie natūraliai mumifikuodavosi. Šis reiškinys, matyt, tapo įkvėpimu vėlesniam egiptiečių bandymui sąmoningai kištis į mumifikacijos procesą ir jį tobulinti. Vėliau jie tai padarė stulbinamai sėkmingai.
Maadi: varis, prekyba ir pirmieji skirtumai
Kiek vėliau, kitame Žemutinio Egipto radinyje – Maadi – aptikta gausybė varinių objektų, datuojamų IV tūkst. pr. Kr. Čia rasta net kirvio geležtė. Tai pirmoji žinoma egiptietiška kultūra, praktikavusi metalurgiją ir naujas laidojimo formas.
Maadi kapai – ovalios duobės žemėje, su skurdžiomis, bet jau šiek tiek besiskiriančiomis įkapėmis. Kai kurie kapai turtingesni, ir tai rodo socialinės stratifikacijos užuomazgas. Kūnai apvynioti nendrių ar kitų augalinių pluoštų kilimėliais, vėlgi vaisiaus poza, natūraliai mumifikuoti. Matyti ir pirmas, dar labai kuklus bandymas dengti kūną audiniais.
Skirtingai nei Merimde, Maadi kapuose mirusiųjų galvos orientuotos į pietus – kryptį, kuri egiptiečiams buvo pagrindinis atskaitos taškas, nes iš ten tekėjo gyvybę teikęs Nilas. Maadi gyventojai gyveno stačiakampiuose namuose su židiniais, augino gyvulius, sėjo javus ir lęšius – tai jau aiški žemdirbystė.
Tuo laikotarpiu, panašu, vyko ankstyvi prekybiniai ryšiai su Azija: varis greičiausiai atgabentas iš Sinajaus ar Levanto kasyklų. Taip įžengiama į chalkolitą – vario amžių. Maadi tęsė neolito tradicijas Deltoje ir palaikė mainus su Nilo slėnio gyventojais aukščiau upe.
Badari ir Nagada: ištakos Aukštutiniame Egipte
Aukštutiniame Egipte tuo metu paraleliai kilo kultūra, kuri galiausiai visiškai „prarijo“ Maadi tapatybę. Neolite čia vyko panašus procesas kaip šiaurėje. Badari neolito radinys peraugo į vario kultūrą, kurios centras buvo Nagada (Ombos) nuo IV tūkst. pr. Kr.
Ši kultūrinė tęstinė raida Aukštutiniame Egipte nuo priešistorės laikų galiausiai išsikristalizavo į faraoninę civilizaciją. Apie 2900 m. pr. Kr. karalius Narmeras perėmė Žemutinio Egipto kontrolę ir suvienijo šalį.
Kad pietų Egiptas pasiektų tokį civilizacinį lygį, badariečiams reikėjo pažangos. Gyvulininkystė (avių, ožkų, galvijų, kiaulių auginimas) ir žemdirbystė (miežiai, kviečiai, pasinaudojant Nilo potvyniais) tapo esminiai. Žvejyba ir medžioklė derlinguose pelkynuose nebuvo visiškai apleista, bet nebebuvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis.
Jų gyvenvietės driekėsi siaura derlingų Nilo slėnio žemių juosta. Tai buvo nedideli kaimeliai su paprastomis trobelėmis, grūdų silosais ir nedideliais požeminiais sandėliais kitiems maisto produktams. Tikėtina, kad tai buvo sezoniniai stovyklavietės, naudojamos po Nilo vandens atoslūgio, todėl dauguma jų pėdsakų sunaikinti vėlesnių potvynių. Visa tai rodo, kad Badari kultūros sėslumas dar nebuvo visiškas.
Badari kapai buvo kaimų pakraščiuose. Kaip ir Maadi, tai ovalios duobės, kuriose kūnai guldyti vaisiaus poza ant kairiojo šono, galva į pietus, žvilgsnis į vakarus – ten, kur leidžiasi saulė, su pomirtiniu pasauliu vėliau faraonų laikais aiškiai sietas horizontas. Šios nekropolės, kartais turinčios iki 600 kapų, įrengtos rytiniame Nilo krante, kitaip nei dinastiniu laikotarpiu, kai kapinės perkeliamos į vakarinį krantą – į pusę, kur turėjo keliauti mirusieji.
Čia taip pat matyti kūnų vyniojimas į kilimėlius, bet pirmą kartą Egipte kai kuriuose kapuose atsiranda itin turtingos įkapės: keramikiniai indai ir figūrėlės, kruopščiai tašyti akmeniniai įrankiai, adatos, šukos, kabliukai, dramblio kaulo statulėlės. Tokie prabangūs objektai vėliau, faraonų laikais, irgi bus aiškus statuso ir valdžios ženklas. Socialinė stratifikacija atrodo jau įsitvirtinusi.
Būtent dėl šių kapinių vietos – atokiau nuo užliejamų žemių, pagrindinio šalies turto šaltinio – jos tapo svarbiausiu archeologinės informacijos apie predinastinę kultūrą Nilo slėnyje šaltiniu.
Nagada I: amracietiška kultūra ir valdžios kontūrai
Kaip jau minėta, Aukštutiniame Egipte ankstyvajame IV tūkst. pr. Kr. iškyla Nagados kultūra, ankstyvoji jos fazė vadinama Nagada I arba amracietiška kultūra. Valdžios centras buvo teritorijoje tarp Luksoro ir Abido.
Pradžioje Nagada dalijosi slėnio žemes su badariečiais. Nematoma staigi lūžis – veikiau Badari kultūros įsiliejimas ir ištirpimas Nagadoje, kaip ir kitų mažesnių Aukštutinio Egipto kultūrų atveju. Nagados žmonės taip pat užimdavo ir anksčiau negyventas vietas.
Ši kultūra plėtėsi palei upę tiek į šiaurę, tiek į pietus – tarp Asiuto ir Asuano. Kartu vyko palaipsnė teritorijos urbanizacija. Ties Asuanu pasiekta riba, kuri faraonų laikais bus laikoma pietine šalies siena ties Pirmąja Nilo katarakta, nuo kurios upė jau nebebuvo laivuojama.
Amracietiškose nekropolėse rasta kapų, labai panašių į Badari: duobės su vaisiaus poza paguldytomis palaikais ant kairiojo šono, galva į Nilo ištakas, žvilgsnis į vakarus. Kūnai vėlgi vyniojami į augalinių pluoštų kilimėlius, kartais į gyvūnų odas ar net lino audinius.
Įkapės savo pobūdžiu panašios į badariečių, tik Nagados kapuose jos turtingesnės: geriau išdegta keramika, papuošalai (karoliai, apyrankės), kosmetinės paletės, akmeninės mazų (mačų) galvos. Šios mazos vėliau taps būdingu karališkosios valdžios atributu dinastiniame mene ir įgaus stiprią simbolinę reikšmę: faraonas vaizduojamas sutriuškinantis priešų galvas.
Taip pamažu atsiranda skiriamieji faraoniškosios valdžios simboliai: kūnai, apgaubti augaliniais audiniais, orientuoti į vakarus, gausios įkapės, tarp jų – pagrindinis ginklas, maza. Šios laidojimo dovanos rodo ir socialinius bei ekonominius virsmus, leidusius susiformuoti klasėms.
Skirtingai nuo tuo pat metu Deltoje gyvavusios Maadi kultūros, amracietiškoje Nagadoje vario mažai. Greičiausiai todėl, kad šiaurėje dažnesni buvo prekybiniai ryšiai su Sinajaus ir Levanto vario telkinių regionais.
Kaip ir Badari, Nagada I augino kviečius ir miežius, ganydavo avis, ožkas, galvijus ir kiaules. Medžioklė ir žvejyba laukiniuose pelkynuose dar nebuvo visiškai apleistos, bet jų svarba mityboje mažėjo.
Nagada II: dykumėjimas, grūdų perteklius ir pirmieji „karaliukai“
Maždaug IV tūkst. pr. Kr. viduryje Nagados kultūra išplečia įtaką ir galutinai pereina prie sėslaus gyvenimo būdo. Tai reiškia naują ekonomiką: derlingas Nilo dumblo sluoksnis, atnešamas potvynių, leidžia gauti gausias derliaus atsargas, kurias galima sukaupti ir laikyti. Iš to natūraliai kyla socialinių sluoksnių diferenciacija ir valdžios struktūros, kuriose galingiausieji perima politinę kontrolę. Atsiranda pirmieji lyderiai, „reikšmingi vadai“ ar mažieji karaliai.
| Elementas | Reikšmė valdžios formavimuisi |
|---|---|
| Klimato sausėjimas | Vertė pereiti nuo medžioklės, žvejybos ir rankiojimo prie intensyvesnės žemdirbystės |
| Grūdų perteklius | Sudarė sąlygas maisto sandėliavimui ir gyventojų skaičiaus augimui |
| Sėslūs kaimai | Leido formuotis nuolatiniams centrams, kur galėjo įsitvirtinti valdžia |
| Turtingos įkapės | Atspindėjo socialinę diferenciaciją ir naujos elito klasės atsiradimą |
| Mazos ir paletės | Tapusios brangiais ritualiniais objektais, jos simbolizavo politinę ir religinę galią |
Apie 3500 m. pr. Kr. prasideda Nagada II laikotarpis, vadinamoji gerzieno kultūra, tiesioginė Nagada I tąsa. Naujas dykumėjimo etapas Nilo slėnyje privertė aktyvią maisto gamybą tapti pagrindiniu išgyvenimo būdu, o žvejyba, medžioklė ir laukinių augalų rinkimas prarado ankstesnę reikšmę. Tai galutinai panaikino sezoninius klajoklinius stovyklavimus. Gyvulininkystė ir javų bei ankštinių auginimas tapo ekonomikos ašimi.
Nagada II sugebėjo sukurti didelį maisto perteklių. Grūdų ir kitų gerai laikomų produktų sandėliavimas leido kaimams augti ir sudarė sąlygas atsirasti galingesnei valdžios viršūnei. Šių procesų atspindį randame to meto nekropolėse: išskirtinai turtingi kapai su pirmaisiais karsteliais Egipte, priskiriami greičiausiai šiems vietiniams vadams.
Šiuose kapuose jau aiškiai matyti simboliai, vėliau susieti su faraonine valdžia: ritualinės mazos ir kosmetinės paletės. Būtent maza ir paletė yra du reikšmingiausi archeologiniai radiniai, susiję su karaliumi Narmeru, pirmuoju suvienyto Egipto valdovu.
Maza, paletė ir Maat: valdžios turinys
Mazos, kruopščiai šlifuotos ir ištaigingai pagamintos, buvo brangūs objektai, aiškiai žymėję faraoniškąją potestas – valdžią, teisę atimti ar palikti gyvybę nugalėtiems priešams. Ikonografijoje jos darė stiprų įspūdį stebėtojui: karalius vaizduojamas smogiantis priešui į galvą, taip įtvirtinantis tvarką ir saugumą.
Šiose scenose valdovas pasirodo kaip nustatyto tvarkos, pusiausvyros ir harmonijos, viešpataujančios šalyje, garantas. Visą šį prasmių kompleksą senovės egiptiečiai sutalpino į vieną žodį – Maat: kosminė ir socialinė tvarka, teisingumas, teisingas pasaulio veikimas.
Paletės, taip pat akmeninės ir kruopščiai tašytos, buvo brangios ir tarnavo ne tik kosmetikos trynimui bei tepimui ant kūno. Kaip ir mazos, jos turėjo stiprų ritualinį krūvį ir buvo dedamos į kapus, nes joms teikta didelė reikšmė. Šie prabangūs objektai, gaminti iš retų uolienų – diorito, granito ar bazalto, kuriuos dažnai reikėjo išgauti tolimose vietose, buvo tiesiogiai siejami su ekonomine galia ir, atitinkamai, su karališkuoju statusu.
Taip, veikiant klimatui, ekonomikai ir religinei vaizduotei, dar prieš piramides, dar prieš klasikinius faraonų vardus, Nilo pakrantėse formavosi pirmoji elito klasė – tie, kurie valdė grūdus, ritualus ir galiausiai pačią tvarką, kuria gyveno visas kraštas.
