Naktinis dangus ruošiasi vienam įspūdingiausių pastarųjų metų reginių – šešių Saulės sistemos planetų matomai koncentracijai toje pačioje dangaus juostoje.
Remiantis NASA ir astronomų duomenimis, šis reiškinys bus stebimas 2026 m. vasario 28 d., kai Merkurijus, Venera, Jupiteris, Saturnas, Uranas ir Neptūnas sutalpės vakaro prieblandoje į tą pačią dangaus sritį. Toks vaizdas vadinamas „planetų paradu“ arba planetų išsirikiavimu.
Nors tai nebus tobula geometrinė tiesi išsirikiavusių planetų linija, reiškinys išsiskirs stipriu vizualiniu efektu ir tuo, kad bus pasiekiamas stebėtojams daugelyje pasaulio vietų.
Šį reginį bus galima matyti po saulėlydžio visose platumose – tiek šiauriniame, tiek pietiniame pusrutulyje, maždaug valandos trukmės laikotarpiu.
Iš šešių planetų keturios bus pakankamai ryškios, kad jas būtų galima įžiūrėti plika akimi: Venera, Jupiteris, Saturnas ir Merkurijus. Dvi likusios – Uranas ir Neptūnas – dėl silpno švytėjimo reikalaus žiūronų arba teleskopo. Toks ryškių planetų sutelkimas vienoje dangaus juostoje yra gana retas ir domina tiek mėgėjus, tiek profesionalius astronomus.
Galimybė stebėti tokį reiškinį be sudėtingos įrangos turi ir didelę pažintinę, ir estetinę vertę. Nors žodžiai „išsirikiavimas“ ar „paradas“ gali sudaryti įspūdį, kad planetos stovi idealia linija, iš tiesų kalbama tik apie regimą jų susitelkimą tam tikroje dangaus srityje, žiūrint nuo Žemės.
Visos planetos skrieja maždaug tame pačiame plokštumos lygyje aplink Saulę – vadinamąja ekliptika. Dėl to tam tikromis datomis jos atrodo „susirinkusios“ naktiniame danguje.
Kuri planeta kaip atrodys danguje
Planetų matomumo seka ir stebėjimo sudėtingumas nakties eigoje šiek tiek keisis.
Venera bus ryškiausias dangaus objektas po Mėnulio – jos šviesis sieks apie −3,9 ryškio. Jupiteris taip pat spindės labai ryškiai, o Saturną bus nesunku atpažinti iš stabilios gelsvos šviesos. Sunkiausia bus pastebėti Merkurijų – dėl artumo prie horizonto jis gana greitai nusileis ir skęs saulėlydžio šviesoje.
Uranas ir Neptūnas užbaigs šį „paradą“, bet iš kuklesnių pozicijų. Uranas, esantis Jaučio žvaigždyne, bus netoli Sietyno (Plejadžių) žvaigždžių spiečiaus. Idealiomis sąlygomis jį teoriškai galima pamatyti plika akimi, tačiau žiūronai labai palengvins paiešką.
Neptūnas danguje bus nedideliu kampiniu atstumu nuo Saturno, todėl, naudojant teleskopą ar galingesnius žiūronus, jį bus gerokai lengviau surasti.
Kaip ir kada stebėti planetų išsirikiavimą 2026 m.
Optimalus stebėjimo langas atsivers maždaug valandą po saulėlydžio, vakarinio dangaus prieblandoje. Patogiausia vieta – su atvira panorama į vakarus, be pastatų, kalvų ar medžių, ypač jei norima pamatyti žemai virš horizonto esančius Merkurijų ir Venerą.
Merkurijus bus Žuvų žvaigždyne ir pasirodys labai trumpam – mažiau nei valandai. Venera, taip pat žemai, bet jau Vandenio žvaigždyne, spindės ypač ryškiai ir gali tapti patogia orientacine žvaigžde ieškant Merkurijaus.
Saturnas užims tarpinę padėtį, taip pat Žuvų žvaigždyne, o jo gelsvas atspalvis padės jį atskirti nuo žvaigždžių. Neptūnas bus arčiau Saturno nei vieno laipsnio kampiniu atstumu, tačiau dėl labai silpno švytėjimo jam reikės optikos.
Uranas bus aukščiau danguje, Jaučio žvaigždyne, o didysis Jupiteris dominuos rytinėje dangaus pusėje, netoli žvaigždžių Kastoro ir Polukso Dvynių žvaigždyne.
Kodėl tai nėra „tikra“ planetų linija
Kai kurie planetariumai ir observatorijos pabrėžia, kad kalbant apie Saulės sistemą, „tobulos“ visų planetų linijos iš esmės nebūna, nes jų orbitos nėra visiškai vienoje plokštumoje. Tačiau nuo Žemės paviršiaus žiūrint, jos gali atrodyti išsirikiavusios toje pačioje dangaus juostoje.
Ekspertai aiškina, kad planetos visada matomos netoli įsivaizduojamos linijos, vadinamos ekliptika – tai regimasis Saulės kelias danguje per metus. Kartais atskiros planetos kerta ekliptiką, tačiau niekada visos vienu metu. Be to, virš horizonto ekliptika atrodo ne tiesė, o lankas. Kadangi planetos nėra tiksliai ant šios linijos, jos negali sudaryti nei idealios tiesios, nei net tobulos lenktos „eilės“.
Laikas nuo laiko susiklosto situacija, kai kelios planetos vienu metu yra virš stebėtojo horizonto, skirtingose dangaus dalyse, bet toje pačioje zodiako juostoje. Tai dar nereiškia, kad jas visas pavyks pamatyti – jei horizonte dar šviesu, saulėlydžio ar aušros šviesa gali jas užgožti.
Kai kuriose vietovėse apskaičiuota, kad šį kartą planetos virš horizonto bus maždaug nuo vėlyvos popietės iki vėlaus vakaro. Nuo vakarų į rytus jos, tarsi vingiuodamos, išsidėstys tokia seka: Saturnas, Merkurijus, Neptūnas, Venera, Uranas ir Jupiteris.
Tačiau dalį šių kūnų užgoš likusi dienos šviesa, žemas aukštis virš horizonto ar per silpnas švytėjimas. Realistiškai plika akimi, patogiu metu, ilgiausiai ir ryškiausiai bus matomas Jupiteris.
Techninės detalės ir stebėjimo sąlygos
Vasario 28 d. reiškinys yra vienas iš kelių 2026 m. numatomų planetų „paradų“, tačiau jis išsiskiria dalyvaujančių planetų skaičiumi ir tuo, kad vyksta patogiu vakaro metu. Kitos, mažesnės išsirikiavimo konfigūracijos numatytos balandžio 18 d., birželio 12 d., rugpjūčio 12 d. ir lapkričio 14 d., tačiau nė viena jų neprilygs vasario įvykiui pagal mastą.
Astronomai pabrėžia, kad nors visos planetos dalijasi tą pačią ekliptikos plokštumą, vietinė stebėtojo perspektyva stipriai veikia matomumą. Skirtingose Žemės vietose planetų aukštis virš horizonto ir matomumo trukmė bus nevienodi. Svarbų vaidmenį vaidins platuma, aukštis virš jūros lygio, oro skaidrumas ir šviesos tarša.
Paprasti žiūronai dažnai pakanka, kad būtų galima aptikti Uraną ir Neptūną. Astronomijos entuziastai rekomenduoja naudotis mobiliosiomis programėlėmis, kurios realiu laiku rodo planetų ir žvaigždynų padėtį danguje.
Praktiška orientyrų taisyklė: 2026 m. vasario 27 d. atstumas tarp Veneros ir Merkurijaus bus apie 4,5 laipsnio – tai maždaug ištiestos rankos atstumu laikomo kumščio plotis.
Planetų „parado“ dinamika bus tokia: pirmiausia nusileis Merkurijus ir Venera, po jų – Saturnas ir Neptūnas. Uranas išliks danguje ilgiau, o paskutinis už horizonto pasislėps Jupiteris. Todėl planavimas ir greita reakcija ypač svarbūs tiems, kurie nori suspėti pamatyti žemai virš horizonto esančias planetas, kol jų nepaskandins saulėlydžio švytėjimas.
Ką šis reiškinys duoda stebėtojams
Planetų paradas 2026 m. vasario 28 d. – ne tik gražus reginys. Tai puiki proga gyvai ir vaizdžiai suprasti Saulės sistemos sandarą, orbitas ir dangaus kūnų judėjimą.
Vienu metu matomos šešios planetos leidžia aiškiau suvokti, kad visi šie kūnai skrieja aplink Saulę panašioje plokštumoje ir dėl to iš mūsų perspektyvos išsidėsto zodiako juostoje.
Toks reiškinys dažnai tampa postūmiu žmonėms labiau domėtis astronomija, išmokti atpažinti žvaigždynus, stebėti Mėnulio fazes ar net pirmą kartą paimti į rankas žiūronus. 2026 m. vasario 28-oji daugeliui gali tapti data, kai pirmą kartą savomis akimis pamatė kelių pasaulių „susitikimą“ nakties danguje ir geriau pajuto gyvą, nuolat kintančią Saulės sistemos dinamiką.
