Černobylis tapo technologinės katastrofos simboliu, bet kartu – ir neplanuota biologijos laboratorija. Tarp tuščių pastatų ir miškų, vėl užėmusių teritoriją, klaidžioja šunų populiacija, kilusi iš naminių gyvūnų, paliktų po 1986 m. evakuacijos. Metų metus apie juos kalbėta kaip apie „mutantus“, radiacijos sudarkytas būtybes. Tačiau laboratorijose ryškėjantis vaizdas kitoks: tai ne žlugęs gamtos eksperimentas, o retas greitos adaptacijos ekstremalioje aplinkoje atvejis.
DNR, kuri jau nebėra tokia, kaip bet kurio šuns
Tarptautinis tyrėjų konsorciumas palygino šunų, gyvenančių aplink atominę elektrinę, genomą su šunimis, gyvenančiais už uždarosios zonos ribų. Rezultatas aiškus: daugiau kaip 390 genominių sričių rodo reikšmingus skirtumus. Tai ne smulkios atsitiktinės mutacijos, o dėsningi pokyčiai, rodantys vykstančią natūralią atranką.
Dar iškalbingiau tai, ko duomenyse nėra. Nematoma aiškių požymių tokio genetinio pažeidimo, kokio būtų tikimasi dėl ilgalaikės ekspozicijos jonizuojančiai radiacijai. Vietoj chaotiškų mutacijų šių gyvūnų DNR rodo pokyčius, susijusius su DNR taisymo procesais, ląstelių streso atsaku ir išgyvenimo mechanizmais atšiauriomis sąlygomis. Kitaip tariant, tai ne „sugadinti šunys“, o nedidelio išlikusių gyvūnų būrio palikuonys, kurių genai pasirodė naudingesni tokiame kraštovaizdyje.
Evoliucija žmogaus gyvenimo tempu
Evoliucija paprastai matuojama tūkstančiais ar milijonais metų. Černobylyje pokyčiai susikaupė vos per keturis dešimtmečius. Geografinė izoliacija, išteklių stoka ir aplinkos spaudimas sukūrė scenarijų, kuriame natūrali atranka veikia neįprastai intensyviai, ypač žinduoliams. Radiacija „negamina“ superšunų; tiesiog ekstremaliomis sąlygomis išgyvena ir dauginasi tie, kurie jau turėjo palankesnių genetinių derinių.
Tokie procesai nepaverčia Černobylio šunų nauja rūšimi, tačiau jie tampa aiškiai atskira populiacija. Tai apčiuopiamas pavyzdys, kaip biologija gali greitai reaguoti, kai sąlygos radikaliai pasikeičia. Genetikams tai unikali proga stebėti prisitaikymą beveik realiu laiku.
Mėlynųjų šunų mįslė
Šią istoriją dar labiau sustiprino beveik siurrealus epizodas: netoli apleisto Pripetės miesto neseniai pasirodė keli šunys, kurių kailis ryškiai melsvo atspalvio. Savanoriai, prižiūrintys gyvūnus, užfiksavo šį reiškinį ir ieško paaiškinimų. Labiausiai tikėtina hipotezė sieja spalvą su kontaktu su cheminiais junginiais ar metalais, esančiais dirvožemyje ar vandenyje, o ne su stabiliu genetiniu pokyčiu.
Šis epizodas gerai parodo uždarosios zonos ekosistemos sudėtingumą. Ne viskas, kas keista, yra evoliucija; dalis to, ką matome, yra užterštos ir menkai ištirtos aplinkos padariniai. Atskirti tikrą biologinį prisitaikymą nuo trumpalaikių aplinkos efektų – vienas pagrindinių iššūkių tiriant Černobylį.
Neplanuota laboratorija mokslui
Šiandien manoma, kad uždarojoje zonoje gyvena šimtai šunų, kuriems nereguliariai padeda organizacijos, bandančios juos vakcinuoti ir šerti. Vien tai, kad jie išgyvena vietoje, kuri žmonėms laikoma netinkama gyventi, daug pasako apie ekosistemų atsparumą. Mokslui šie gyvūnai tapo nepatogia, bet vertinga „vitrina“: jie rodo, kad gyvybė ne tik atlaiko mūsų klaidas, bet ir geba persitvarkyti aplink jas.
Černobylis nėra etiškas ar pageidautinas eksperimentas, bet tai brutalus priminimas, kad evoliucija nesustoja net ir po mūsų sukeltų katastrofų. Šunys, klaidžiojantys tarp apleistų reaktorių, nėra mutantų pabaisos: jie įrodo, jog net pačiuose ekstremaliausiuose žmogaus sukurtuose scenarijuose biologija ir toliau ieško būdų prisitaikyti.
