Tai vienas didžiausių kasdienio gyvenimo „misterijų“: kas nutinka mūsų kojinėms, kurios dingsta skalbimo metu? Į būgną jos patenka poromis, tačiau, kai ateina metas jas sulankstyti, dažnai viena staiga lieka be partnerės. Kas vyksta skalbimo mašinos viduje, kad kojinės tarsi išgaruoja? Ir kodėl būtent jos atrodo „taikinys“? O gal jos iš tiesų nuo pat pradžių nebuvo poroje? Klausimų daugiau nei atsakymų.
Kojinės, virtusios pokštų objektu ir šiuolaikinio kasdienio gyvenimo simboliu, vis dėlto nėra toks nekaltas reiškinys, kaip gali pasirodyti. Apie jį net atlikti daugiau ar mažiau rimti tyrimai: vienas tyrimas Jungtinėje Karalystėje apskaičiavo, kad kasmet vienam žmogui „pabėga“ apie 15 kojinių. Per gyvenimą tai sudaro daugiau nei tūkstantį – tiksliau, apie 1 264 kojines, kurių vertė siekia apie 3 200 eurų. Penkių asmenų šeimoje tai būtų 75 kojinės, „praryjamos“ skalbimo mašinos kasmet. Nors kojinės ir mažos, mašina juk negali jų kaupti be galo. Taigi, ar už šio fenomeno slypi racionalūs paaiškinimai?
Dalelė tiesos
Ar ši tariama dingimo istorija – mitas ar realybė? Iš tiesų joje yra dalis tiesos. Retas kuris suskaičiuoja visus skalbinius prieš dėdamas juos į mašiną. Tad neretai galima įtarti, kad „našlaitė“ kojinė jau ir į nešvarių skalbinių krepšį pateko viena. Tačiau kartais kojinės, mažos ir nepastebimos, iš tiesų pranyksta pačioje mašinoje.
Dėl centrifugos jėgos kojinės susispaudžia su didesniais drabužiais ir yra nustumtos prie būgno ir durelių kraštų. Tuo pačiu susispaudžia ir aplink būgną esantis guminis tarpiklis. Taip tarp būgno ir talpos, kurią paprastai saugo tarpiklis, atsiranda plyšys. Per jį ir praslysta nelaimingos kojinės. Šast – ir jos „prarytos“! Pasibaigus skalbimui, tarpiklis grįžta į vietą, ir niekas nė neįtaria, kad po juo slepiasi nuotykių ieškojusios kojinės.
Tai nesunku patikrinti patiems. Kojines, įstrigusias už tarpiklio, gana lengva rasti, nes patekusios ten, jos nebeturi, kur dėtis. Švelniai pakelkite tarpiklio kraštą – galbūt rasite tikrą „lobį“. Tačiau būtina elgtis atsargiai: būtent šis tarpiklis užtikrina mašinos sandarumą. Pažeistas tarpiklis gali lemti gedimus ir galiausiai – mašinos suirimą. Iš atsargumo taip pat verta išjungti ir ištraukti mašiną iš elektros lizdo prieš ten kišant rankas.
Kita galimybė – kai kurios kojinės yra įtraukiamos į išleidimo žarną vandeniui nutekant. Tokiu atveju jų atgauti jau neįmanoma: jos atsiduria kanalizacijoje ir „priešiškoje“ aplinkoje. Tenka su jomis atsisveikinti. Vis dėlto, jei įtariate, kad taip nutinka dažnai, vertėtų imtis veiksmų, nes pasikartojantys užsikimšimai ilgainiui gali blokuoti žarną.
Norint sumažinti tokias mechanines dingtis, yra keli sprendimai. Vienas jų – surišti kojines poromis. Taip jos tampa didesnės ir mažiau linkusios praslysti po tarpikliu ar patekti į išleidimo žarną. Kitas – naudoti skalbinių maišelį: jis leidžia sudėti visus smulkius skalbinius – kojines, apatinius, kitus mažus tekstilės gaminius – ir kartu apsaugo gležnesnius audinius nuo pažeidimų.
Dažnai kalta žmogiškoji klaida
Kaip ir daugeliu nepaaiškinamų kasdienybės atvejų, čia nemaža dalis tenka mūsų pačių šališkumui. Patogu viskuo apkaltinti skalbimo mašiną, tačiau dažniausiai kalta mūsų pačių elgsena.
Kojinė gali dingti dar iki skalbimo arba iškart po jo. Ji gali pasimesti nešant skalbinius, likti pamiršta krepšio dugne ar nukristi tarp skalbinių krepšio ir mašinos. Gali prilipti prie kito drabužio, įslysti į paklodę ar antklodės užvalkalą ir likti nepastebėta pasibaigus ciklui. Kabinant skalbinius džiūti, kojinė vėl gali prilipti prie kito drabužio, nukristi už baldų ir t. t.
Be to, kojinės – ne vieninteliai dingstantys tekstilės daiktai. Tačiau jų išskirtinumas tas, kad jos visada būna poromis. Kai viena dingsta, kita akivaizdžiai lieka „našlaitė“, todėl dingimas labiau krinta į akis. Reikia nepamiršti ir to, kad kojinės, kaip ir kiti drabužiai, dėvisi: plyšta, nusitrina, tampa netinkamos dėvėti. O išmetame jas dažniausiai po vieną. Taip automatiškai sukuriame dar vieną vienišą kojinę.
Dideliuose namų ūkiuose, kur skalbimo našta tenka keliems žmonėms, atsiranda ir „kaltės“ permetimas kitiems. Kuo daugiau žmonių dalyvauja rūšiuojant skalbinius, kraunant mašiną, kabinant ir lankstant, tuo daugiau progų pamesti vieną kojinę. Tuo pačiu dažnai manoma, kad atsakomybė surasti dingusią kojinę tenka kitam – tam, kuris „darė skalbimą“. Rezultatas: niekas nepasivargina patikrinti būgno, gerai pakratyti paklodžių ar pažiūrėti po baldais, ir kojinė lieka dingusi visam laikui.
Pastebėta, kad vieni gyvenantys žmonės rečiau susiduria su vienišomis kojinėmis nei didesnių šeimų nariai. Dideli namų ūkiai reikalauja daugiau kasdienės priežiūros ir dažnesnio skalbimo, todėl atsiranda nuovargis dėl buitinių darbų gausos ir daugiau progų ką nors pamesti.
Paslaptingas reiškinys, kuris žavi
Ši iš pirmo žvilgsnio banali tema intriguoja daugelį. Todėl vienas psichologas ir vienas statistikas net sukūrė formulę, kuri turėtų prognozuoti kojinės praradimo tikimybę skalbiant. Joje atsižvelgiama į keturis veiksnius: skalbinių kiekį, skalbimo sudėtingumą, požiūrį į skalbimą ir dėmesingumo lygį viso proceso metu. Viskas labai moksliškai…
Kodėl tiek dėmesio skiriama tokiam kasdieniam, iš esmės menkniekiui? Greičiausiai todėl, kad ši „paslaptis“ gana gerai atspindi šiuolaikinių namų ūkio iššūkius: didesnį darbų pasidalijimą, besikeičiančius, lygesnius buitinius vaidmenis ir tuo pačiu sudėtingesnę buities logistiką, kai reikia derinti jau ir taip intensyvų gyvenimą. Tokiose sąlygose menkiausias „nukrypimas nuo grafiko“ ima erzinti, o niekas to neparodo geriau nei viena, išdidžiai likusi ir tarsi pašiepianti vieniša kojinė.
