Tyrimas parodė, kad poveikis PFOS – vienai iš vadinamųjų „amžinųjų cheminių medžiagų“ – gali kelti grėsmę bičių gyvybingumui ir jų gaminamo medaus kokybei. Tai pavojinga ne tik apdulkintojams, bet ir maisto saugai.
PFOS poveikis bičių sveikatai ir vystymuisi
Žurnale Environmental Science & Technology paskelbtoje studijoje, kurią atliko Naujosios Anglijos universitetas (UNE) Australijoje, nustatyta, kad bitės, ilgą laiką veikiamos aplinkoje randamų, bet tiesiogiai jų nežudančių PFOS kiekių, patiria ryškius pokyčius baltymų, svarbių ląstelių funkcijoms, raiškoje.
Komanda, vadovaujama dr. Carolyn Sonter ir kuruojama profesorių Susan Wilson, Rominos Rader, Matthew Tighe ir dr. Manishos Shakya, parodė, kad PFOS ne tik kaupiasi kolonijų audiniuose, bet ir užteršia medų. Taip susiformuoja tiesioginė grandis tarp teršalo aplinkoje ir rizikos žmonių vartojimui bei biologinei įvairovei.
Vienas svarbiausių atradimų – PFOS aptikimas naujos kartos jaunų bičių kūno audiniuose. Šios bitės buvo fiziškai silpnesnės už kontrolinės grupės vabzdžius be PFOS poveikio. Pasak Sonter, jaunoms bitėms buvo būdingas mažesnis kūno svoris.
Mažesnis svoris susijęs su bičių biologija. Smulkesnės bitės turi mažesnes liaukas, įskaitant hipofarines liaukas, kurios gamina bičių pienelį – maistingą medžiagą lervoms ir būsimoms kartoms maitinti. Mažesnė bitė reiškia mažesnes liaukas ir mažesnį bičių pienelio kiekį.
Toks „grandininis efektas“ yra reikšmingas: suprastėjusi bičių pienelio kokybė ar sumažėjęs jo kiekis silpnina kolonijos sveikatą ir ilgaamžiškumą, trikdo būsimų generacijų vystymąsi.
Grėsmė žemės ūkiui ir maisto įvairovei
PFOS keliamas pavojus europinių medunešių bičių (Apis mellifera) dauginimosi ciklui tiesiogiai atsiliepia žemės ūkiui. Dr. Sonter pabrėžė, kad dėl taršos palaipsniui mažėjant bičių populiacijoms, blogėja žemės ūkio augalų apdulkinimas, o tai mažina pagrindinių maisto kultūrų derlių.
Ji įspėjo, kad netekus bičių, žmonių mityba taptų „labai nuobodi ir mažiau maistinga“, nes dauguma žemės ūkio kultūrų priklauso nuo bičių apdulkinimo. Tai apima uogas, vaisius ir didžiąją dalį daržovių.
Poveikis yra sisteminis: PFOS paveiktų bičių mažėjimas sumažintų augalinio maisto gamybą pasauliniu mastu, paveikdamas tiek raciono įvairovę, tiek maistinę vertę milijonams žmonių.
PFOS kilmė, buvę panaudojimo būdai ir išliekamumas
Perfluoroktansulfonatas (PFOS) priklauso plačiai PFAS grupei – per- ir polifluoralkilinėms medžiagoms, tarptautiniu mastu vadinamoms „amžinosiomis cheminėmis medžiagomis“ dėl jų didelio patvarumo aplinkoje.
PFOS buvo sukurtas XX a. ketvirtajame dešimtmetyje ir iki 2000-ųjų pradžios plačiai naudotas tiek pramoniniuose, tiek buitiniuose produktuose. Viena iš žinomų sričių – vandeninę plėvelę formuojančios putos, naudotos gesinant aukštos temperatūros gaisrus.
PFOS taip pat susidaro ir skaidantis kai kuriems produktams, pavyzdžiui, sulfluramidui, kuris kai kuriose vietovėse buvo naudojamas lapus pjaunančių skruzdėlių kontrolei agroforesteryje. Nors tokios medžiagos kai kuriose šalyse jau uždraustos, „paveldėta“ tarša PFOS ir giminingais junginiais išlieka. Kaip pažymėjo Sonter, PFOS palikimas yra praktiškai nuolatinis bent jau per vienos žmonių kartos gyvenimą.
Bičių sąlyčio su PFOS keliai labai įvairūs. Jos gali susidurti su šia medžiaga per užterštas dulkes, vandenį, avilių dažus, augalų apsaugos produktus, taip pat per žiedadulkes iš augalų, augančių užterštame dirvožemyje ar gavusių užteršto vandens. Praeities tarša tebėra aktyvi grėsmė, kurią sunku pašalinti tiek bitėms, tiek kitiems organizmams ir susijusioms maisto grandinėms.
PFOS kaupimasis bitėse ir meduje
Vienas iš pagrindinių Naujosios Anglijos universiteto tyrimo indėlių – laboratorinėmis sąlygomis patvirtinta, kad PFOS gali kauptis bitėse ir persiduoti į medų. Tai kelia naujų klausimų apie rizikos mastą tiek apdulkintojų maisto grandinei, tiek žmonių vartojamiems produktams, pavyzdžiui, medui.
Mokslininkai pabrėžė, kad būtina geriau suprasti PFOS pasisavinimą augalų ir galimą jo pernašą iš dirvožemio į žiedų nektarą. Tokia pernaša reikštų netiesioginį, bet nuolatinį poveikį bitėms ir kitiems apdulkintojams.
Sonter teigimu, kitas žingsnis – išsiaiškinti bičių poveikio PFAS šaltinius natūraliomis sąlygomis. Jei augalai sugeria PFAS ir perkelia į žiedų nektarą, tai turi pasekmių visiems apdulkintojams ir medaus vartotojams.
Kodėl apie bičių taršą žinoma taip mažai
Nors bitės yra gyvybiškai svarbios tiek biologinei įvairovei, tiek maisto saugai, Sonter atkreipė dėmesį, kad tyrimų apie aplinkos teršalų poveikį bitėms vis dar nedaug. Šie vabzdžiai yra svarbūs, tačiau grėsmės, kurias kelia tarša, vis dar menkai suprantamos.
Naujosios Anglijos universiteto komanda – Taršos mokslų tyrimų grupė, Rader bendruomenės ekologijos laboratorija ir Vandens ekologijos bei atkūrimo tyrimų grupė – planuoja tęsti darbus, siekdama gauti atsakymus, kurie leistų parengti aiškias „bičių apsaugos gaires“ ir geriau apsaugoti jų aplinką.
Ką galima daryti buityje
Tarp artimiausių praktinių rekomendacijų dr. Sonter išskyrė vieną paprastą žingsnį: namų aplinkoje reikėtų vengti augalų apsaugos produktų, kurių sudėtyje yra PFAS, naudojimo soduose ir daržuose. Dalis tokių priemonių vis dar plačiai parduodamos ir naudojamos.
Vienoje vietoje susidėjus kelioms aplinkos taršos grandims, bitės tampa jautriu rodikliu, kiek giliai „amžinosios cheminės medžiagos“ įsiskverbė į ekosistemas ir maisto gamybą.
Nuolatinės cheminės medžiagos kaip paslėpta grėsmė
Studija Environmental Science & Technology pabrėžia, kad nuolatinės cheminės medžiagos, tokios kaip PFOS ir kiti PFAS, yra nuolat veikianti aplinkos grėsmė. Jos tiesiogiai ir netiesiogiai veikia maisto gamybą bei trikdo ekosistemų pusiausvyrą, kuri būtina tiek žmonių gyvenimui, tiek biologinei įvairovei.
