Autosuficientas gyvenimas miške
Dvi seserys, 72 ir 73 metų, gyvena savarankišką gyvenimą miško apsuptyje Tencílio Costa vietovėje, Serra Catarinense regione, Brazilijoje.
Jos prižiūri daugiau nei hektaro ploto ekologinį daržą, laiko gyvulius, parduoda savo produkciją vietiniame turguje ir teigia, kad didelė jų sveikatos priežiūros dalis remiasi vaistiniais augalais ir namų gamybos priemonėmis.
Jų kasdienybė įkvepia, bet kartu atskleidžia ir tam tikrą įtampą: tarp autonomijos ir pažeidžiamumo.
Prieš mišką: darbas, profesija ir šeimos šaknys
Pasakojime pabrėžiama, kad viena iš seserų dešimtmečius dirbo mokytoja ir palaikė glaudžius ryšius su kaimo bendruomenėmis. Kita sesuo liko gimtojoje vietoje ir išsaugojo šeimos ūkio pagrindą.
Bėgant metams jos nusprendė vėl susijungti ir kartu išlaikyti gyvenimo būdą, sutelktą į žemės darbą.
Grįžimas į kaimą joms nebuvo „atsitraukimas“ ar pasitraukimas į pensiją, o veikiau tęstinumo projektas. Amžius neatėmė darbų – jis pakeitė jų organizavimą.
Sistemos kūrimas: daržas, gyvuliai ir minimali ekonomika
Jų gyvenimo modelio šerdis – platus ir įvairus ekologinis daržas. Prie to prisideda gyvuliai, iš kurių jos gauna pieną ir kiaušinius, bei logika, kad viskas turi būti panaudota: kas neparduodama, yra suvartojama arba perdirbama.
Savaitinis turgus veikia kaip tiltas į išorinį pasaulį. Jis suteikia kuklias pajamas, socialinį bendravimą ir galimybę apsirūpinti tuo, ko pačios nepasigamina.
Tvarus sprendimas: be pesticidų ir su kompostu
Seserys pabrėžia, kad nenaudoja pesticidų ir renkasi natūralius auginimo metodus. Jos taip pat akcentuoja kompostavimą ir organinių atliekų pakartotinį panaudojimą, užuot jas deginus.
Toks pasirinkimas reikalauja nuolatinio fizinio darbo: kasdien reikia ravėti, palaikyti dirvos derlingumą, prisitaikyti prie oro sąlygų.
Sveikatos ašis: vaistiniai augalai ir tradicinės rutinos
Dalis žiniasklaidos dėmesio sutelkta į jų santykį su sveikata. Seserys pasakoja, kad pačios gamina naminius vaistus ir vartoja žoleles bei tradicinius užpilus kaip įprastą savo kasdienybės dalį.
Nepaisant medicininių diskusijų, ši istorija atspindi kultūrinę žinią, perduodamą iš kartos į kartą, ir pastangą daugiau užkirsti kelią ligoms, nei į jas reaguoti, kai jos jau atsiranda.
Paskutinė įtampa: autonomija ir izoliacijos trapumas
Jų pasakojime aiškiai išryškėja viena baimė: likti vienai arba be pagalbos. Ši frazė pakeičia istorijos toną, nes primena, kad savarankiškumas nepanaikina pažeidžiamumo.
Pabaigoje išryškėja aiški idėja: toks gyvenimo būdas laikosi ne tik ant darbo, bet ir ant ryšių. Be bendruomenės autonomija gali virsti izoliacija.
