Lunamotrės, arba Mėnulio drebėjimai, – tai seisminiai reiškiniai, vykstantys Mėnulyje, Žemės palydove. Jie rodo, kad Mėnulis nėra visiškai geologiškai neaktyvus kūnas. NASA juos apibūdina kaip Mėnulio žemės drebėjimus, užfiksuotus sismometrais, kuriuos įrengė „Apollo“ misijos. Šie įvykiai gali būti netikėtai stiprūs ir ilgi – jų stiprumas gali siekti iki 5,5 balo pagal Richterio skalę ir trukti daugiau nei dešimt minučių, gerokai ilgiau nei dauguma žemės drebėjimų. Jų tyrimai yra svarbūs norint suprasti Mėnulio sudėtį ir evoliuciją.
Lunamotrių tipai ir jų kilmė
NASA lunamotes skirsto į kelis tipus pagal jų kilmę. Gilieji Mėnulio drebėjimai fiksuojami šimtuose kilometrų po paviršiumi ir laikomi potvyniniais reiškiniais – juos sukelia Žemės gravitacinė trauka, deformuojanti vidines Mėnulio struktūras.
Vidutinio gylio, maždaug 20–30 kilometrų gylyje, kyla aušimo sukelti drebėjimai. Jie atsiranda dėl laipsniškos Mėnulio vidaus kontrakcijos jam vėsstant.
Taip pat būna paviršiniai drebėjimai, kuriuos sukelia meteoroidų smūgiai į Mėnulio paviršių.
Galiausiai išskiriami itin paviršiniai, ekstremalūs Mėnulio drebėjimai, susiję su terminiu uolienų plėtimusi ir traukimusi dėl labai staigių temperatūros pokyčių tarp Mėnulio dienos ir nakties.
Mėnulio susitraukimas ir paviršiaus lūžiai
Vienas pagrindinių lunamotrių veiksnių – Mėnulio susitraukimas. Mėnuliui vėstant iš vidaus, jo skersmuo per kelis šimtus milijonų metų sumažėjo maždaug 50 metrų. Trapus paviršius dėl to trūkinėja, susidaro stūmimo (kabalgavimo) lūžiai, kai viena plutos dalis persistumia ant kitos.
NASA mokslininkas Williamas Steigerwaldas 2019 m. teigė, kad analizuojant duomenis gauta pirmųjų įrodymų, jog šie lūžiai vis dar aktyvūs ir tikriausiai iki šiol generuoja lunamotes, Mėnuliui toliau lėtai vėstant ir traukiantis. Paviršiuje jie matomi kaip maži laiptuoti skardžiai.
Žemės gravitacijos įtaka Mėnulio seisminiam aktyvumui
Stipri Žemės gravitacija yra dar vienas svarbus Mėnulio seisminio aktyvumo variklis. Žemė, kuri yra maždaug 80 kartų masyvesnė už Mėnulį, nežymiai deformuoja savo palydovą. Taip Mėnulio kietame paviršiuje susidaro savotiškos „potvyninės bangos“, matomos kaip jauni skardžiai, vadinami lobulinėmis skarpomis.
Thomaso Watterso vadovaujamas tyrimas, pasitelkęs „Apollo“ sismometrų (1969–1977 m.) duomenis, leido tiksliau nustatyti 28 paviršinių drebėjimų vietą. Aštuoni iš jų buvo mažiau nei 30 kilometrų atstumu nuo lūžių, aiškiai matomų Mėnulio nuotraukose. Toks artumas leidžia šiuos drebėjimus susieti būtent su tomis lūžių zonomis ir dar labiau sustiprina idėją, kad Mėnulis yra geologiškai aktyvus.
„Apollo“ misijų sismometrai ir nauji duomenų vertinimai
Lunamotrių stebėjimas prasidėjo 1969 m. „Apollo 11“ misijos metu, kai Mėnulio paviršiuje buvo pastatytas pirmasis sismografas. Vėliau įrangą įrengė ir „Apollo 12“, „14“, „15“ bei „16“ misijos. Šie prietaisai užfiksavo nuo 2 iki 5 balų stiprumo drebėjimus.
Pakartotinai išanalizavus duomenis paaiškėjo, kad šeši iš aštuonių paviršinių drebėjimų, susietų su lūžiais, įvyko Mėnulio apogėjaus metu, kai Žemės gravitacinė įtampa Mėnuliui yra didžiausia ir palengvina lūžių plokštumų slydimą. NASA kosminio aparato „Lunar Reconnaissance Orbiter“ vaizdai tai patvirtina: juose matyti daugiau kaip 3500 lūžių skarpių, kai kur – šviežios nuošliaužos ar naujai nuslinkusios uolos, rodančios neseną ir pasikartojančią veiklą.
Ką lunamotrės reiškia Žemei ir būsimoms misijoms
Nors lunamotrės gali būti gana intensyvios, jos neturi įtakos Žemei ar jos žemės drebėjimams. Tai vidinė Mėnulio geodinamikos išraiška.
Tačiau šių reiškinių supratimas yra itin svarbus planuojant būsimas misijas ir ilgalaikę žmonių buvimo Mėnulyje infrastruktūrą. NASA seismologė Renee Weber pabrėžia būtinybę įrengti naują sismometrų tinklą Mėnulio paviršiuje, kad būtų galima tiksliau įvertinti, kokią grėsmę kelia lunamotrės būsimiems įrenginiams ir bazėms.
Mėnulio drebėjimų tyrimai ne tik praplečia žinias apie mūsų palydovą, bet ir suteikia vertingos informacijos apie kitų uolinių kūnų, pavyzdžiui, dar labiau susitraukusio Merkurijaus, evoliuciją. Tai svarbus žingsnis planuojant ilgalaikę žmonių veiklą kosmose.
