Pirmi santykiai, kurie atrodo kaip „be jo / jos aš neegzistuoju“, dažnai apibūdinami kaip didelė meilė. Tačiau kai bet koks partnerio tylėjimas kelia paniką, o sprendimus priimate tik pagal tai, ar „jis / ji nepaliks“, tai jau gali būti emocinė priklausomybė.
Emocinė priklausomybė iš pradžių gali atrodyti kaip artumas ir rūpestis, bet ilgainiui ji išsunkia savivertę, kelia nuolatinį nerimą ir trukdo kurti brandžius santykius – tiek poroje, tiek draugystėse ar darbe.
Kas yra emocinė priklausomybė paprastais žodžiais
Emocinė priklausomybė – tai būsena, kai žmogus savo vertės, saugumo ir geros savijautos jausmą beveik visiškai „atiduoda“ kitam asmeniui.
Trumpai tariant, tai ne „aš tave myliu ir man tavęs reikia“, o „be tavęs aš niekas“. Tokiu atveju:
- kito žmogaus nuotaika, žodžiai ir dėmesys tampa pagrindiniu „barometru“, ar esate geras, mylimas, vertas;
- atsiranda stipri baimė būti paliktam ar atstumtam;
- dėl santykių žmogus linkęs aukoti savo poreikius, ribas, kartais ir savivertę.
Emocinė priklausomybė gali pasireikšti ne tik poros santykiuose. Ji gali būti ir tarp tėvų bei vaikų, tarp draugų, net tarp darbuotojo ir vadovo, kai vieno žmogaus nuomonė tampa tarsi „teisė“, o be jos sunku priimti bet kokį sprendimą.
Iš kur atsiranda emocinė priklausomybė ir kaip ji veikia
Emocinė priklausomybė retai atsiranda „iš niekur“. Dažniausiai ji susijusi su ankstyva patirtimi ir išmoktų santykių modeliu.
Pagrindiniai mechanizmai
1. Ankstyvas prisirišimo (attachment) modelis
Jei vaikystėje saugumas ir meilė buvo nestabilūs – kartais tėvai šilti, kartais atstumiantys ar nenuspėjami – vaikas gali išmokti, kad dėl meilės reikia „kovoti“, prisitaikyti ir nuolat stengtis. Suaugus tai gali virsti įsitikinimu: „Jei labai stengsiuosi ir būsiu patogus, manęs nepaliks“.
2. Žema savivertė
Kai žmogus giliai viduje jaučiasi „nepakankamas“, kito asmens dėmesys ir pripažinimas tampa tarsi vaistas. Bet jis veikia trumpai, todėl reikia vis naujų patvirtinimų: žinučių, komplimentų, nuolatinio buvimo kartu.
3. Baimė būti vienam
Vienišumas emocinei priklausomybei jaučiasi kaip grėsmė. Ne „nemalonu“, o „nepakeliama“. Todėl žmogus gali likti destruktyviuose santykiuose, kad tik nereikėtų susidurti su vienatve, tyla ir savo jausmais.
4. Idealizavimas ir nuvertinimas
Emocinei priklausomybei būdingas polinkis partnerį idealizuoti („tik su juo / ja aš būsiu laimingas“) ir tuo pačiu nuvertinti save („be jo / jos aš nieko nepasieksiu“). Taip atsiranda nelygi jėgų pusiausvyra santykiuose.
5. Kontrolė ir nerimas
Kad sumažintų baimę būti paliktam, priklausomas žmogus gali pradėti kontroliuoti: nuolat rašyti, tikrinti, klausinėti, reikalauti įrodymų, kad yra mylimas. Tai trumpam ramina, bet ilgainiui ardo santykius.
Kaip atpažinti emocinę priklausomybę: ką daryti ir ko vengti
Norint iš emocinės priklausomybės judėti link sveikesnių santykių, svarbu pradėti nuo atpažinimo ir mažų, bet nuoseklių žingsnių.
Žingsniai, kurie padeda
1. Pastebėkite savo mintis ir reakcijas
Atkreipkite dėmesį, kas vyksta, kai artimas žmogus neatsiliepia, atšaukia susitikimą, yra užsiėmęs. Jei mintys iškart šoka į „jam / jai neberūpiu“, „esu nereikalingas“, tai ženklas, kad daug savo vertės atiduodate kitam.
2. Atskirkite jausmus nuo faktų
Jausmas „jis / ji mane atstumia“ nebūtinai reiškia, kad tai tiesa. Faktiškai žmogus gali būti pavargęs, užsiėmęs, išgyventi savo sunkumus. Praktikuokite klausimą sau: „Kokie faktai, o kas – mano baimės?“.
3. Pradėkite stiprinti savo gyvenimo ašį
Kuo daugiau jūsų gyvenime yra dalykų, kurie nepriklauso nuo vieno žmogaus – pomėgiai, draugai, veiklos, savi tikslai – tuo mažiau esate pažeidžiami. Nebūtina visko keisti iškart: pakanka po truputį grąžinti tai, kas džiugino anksčiau, arba išbandyti naujas veiklas.
4. Mokykitės sveikų ribų
Ribos – tai suvokimas, kur baigiasi „mes“ ir prasideda „aš“. Sveikuose santykiuose galima sakyti „ne“, nesutapti nuomonėmis, turėti skirtingų planų, ir tai nereiškia, kad santykiai baigėsi. Praktikuokite mažus „ne“ ten, kur anksčiau visada sutikdavote iš baimės prarasti žmogų.
5. Kalbėkite apie savo baimes, o ne kaltinkite
Vietoje „tu niekada neturi man laiko“ pabandykite „kai tu ilgai neatrašai, aš pradedu labai nerimauti ir galvoti, kad tau neberūpiu“. Taip didėja tikimybė būti išgirstam ir kartu ieškoti sprendimų, o ne susipykti.
6. Jei reikia – ieškokite profesionalios pagalbos
Psichologas ar psichoterapeutas gali padėti suprasti, iš kur atsirado toks santykių modelis, ir išmokti naujų būdų būti santykiuose: su mažiau baimės ir daugiau savarankiškumo.
Ko verta vengti
Vengti verta staigių kraštutinumų: pavyzdžiui, iš „be tavęs negaliu“ pereiti į „man niekas niekada nebereikalingas“. Tai dažnai yra ta pati priklausomybė, tik su priešinga kauke. Tikras pokytis – ne visiškas atsiribojimas, o gebėjimas būti artume neprarandant savęs.
Dažniausios klaidos ir mitai apie emocinę priklausomybę
Viena iš dažnų klaidų – emocinę priklausomybę supainioti su stipria meile. Žmogui gali atrodyti: „jei taip skauda, vadinasi, tikrai myliu“. Iš tiesų dažnai skauda ne meilė, o baimė ir senos žaizdos.
Kitas paplitęs mitas – kad emocinė priklausomybė būdinga tik „silpniems“ ar „nebrandžiams“ žmonėms. Priklausomi gali būti ir labai sėkmingi, atsakingi, daug pasiekę žmonės. Darbe jie atrodo stiprūs, bet artimuose santykiuose jaučiasi bejėgiai.
Trečia klaida – tikėtis, kad problemą išspręs „tinkamas partneris“. Taip, pagarbus ir empatiškas žmogus gali padėti jaustis saugiau. Tačiau jei vidinis modelis nesikeičia, net ir su labai geru partneriu atsiras tie patys kontrolės, baimės ir prisitaikymo scenarijai.
Dar viena klaidinga nuostata – kad išeiti iš emocinės priklausomybės reiškia nustoti mylėti ar tapti „šaltu“. Iš tikrųjų, kuo labiau žmogus remiasi į save, tuo daugiau vietos atsiranda tikrai meilei: be manipuliacijų, grasinimų išsiskirti, be nuolatinio tikrinimo.
Galiausiai, dažnai manoma, kad viską galima „išspręsti“ vien tik valios pastangomis: „nuo šiandien aš nebepriklausomas“. Emocinė priklausomybė dažniausiai susijusi su giliomis patirtimis, todėl pokytis paprastai yra procesas, o ne vienkartinis sprendimas.
Skirtingos situacijos: kada emocinė priklausomybė ypač sustiprėja
Emocinė priklausomybė gali pasireikšti skirtingai, priklausomai nuo situacijos ir gyvenimo etapo.
| Situacija | Dažna reakcija |
|---|---|
| Nauji santykiai | Greitas „prisirišimas“, nuolatinės mintys apie kitą, baimė padaryti „kažką ne taip“. |
| Išsiskyrimas | Stiprus jausmas, kad gyvenimas baigėsi, noras bet kokia kaina susigrąžinti žmogų. |
| Konfliktai poroje | Panika, skubėjimas atsiprašyti net nesupratus, kas nutiko, tik kad „tik nesipyktume“. |
| Ilgalaikiai santykiai | Visų sprendimų derinimas tik su partneriu, savo poreikių ir norų pamiršimas. |
| Šeimos ryšiai | Suaugęs vaikas negali priimti sprendimų be tėvų pritarimo, jaučiasi kaltas turėdamas kitokią nuomonę. |
Kartais emocinė priklausomybė ypač suaktyvėja po trauminių įvykių: netekties, ankstesnių skausmingų išsiskyrimų, patirto smurto. Tuomet artumo poreikis tampa dar stipresnis, o tolerancija vienatvei ir neapibrėžtumui – dar mažesnė.
Svarbu atskirti, kada santykiai yra tiesiog artimi ir svarbūs, o kada jie tampa vieninteliu atramos tašku. Sveikuose santykiuose skauda, kai kyla konfliktas ar atsiskyrimas, bet žmogus vis tiek jaučia, kad turi vidinį stuburą ir gali išbūti su tuo skausmu.
Ką verta prisiminti apie emocinę priklausomybę
Emocinė priklausomybė nereiškia, kad su jumis „kažkas ne taip“. Dažniausiai tai – seniai išmoktas būdas ieškoti meilės ir saugumo. Geriausia žinia ta, kad santykių modeliai yra keičiami: lėtai, bet realiai.
Kiekvienas mažas žingsnis – nuo sąžiningo žvilgsnio į savo baimes iki naujo įpročio pasirūpinti savimi – pamažu kuria kitokį santykį su savimi ir kitais: mažiau priklausomą, bet labiau tikrą.
